MOKINIAMS
 

Žymūs absolventai

Visose Lietuvos mokyklose sutiksime Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) auklėtinių, kurie sudaro visos švietimo sistemos branduolį. Universitetui per daugelį metų pavyko parengti puikių savo srities žinovų, giliai mąstančių ir talentingų asmenybių. Nacionalinių (valstybinių) mokslo, kultūros ir meno premijų laureatais tapę apie 90 LEU profesorių ir absolventų. Vien mokyklų direktoriais dirba apie 700 mūsų absolventų. Mes didžiuojamės tarp savo studentų turėdami 10 olimpinių, 10 pasaulio ir 20 Europos čempionų. Taip pat universiteto absolventai yra daugelio miestų ar rajonų švietimo skyrių vedėjai, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, dabartiniai ir buvę Seimo nariai.


  Remigijus Motuzas (buvęs LR švietimo ir mokslo ministras)
Nors jau praėjo nemažai laiko nuo studijų pabaigos, tačiau iki šiol, pravažiuojant ar praeinant pro Lietuvos edukologijos universitetą, suvirpa širdis. Nemažą laiko tarpsnį dirbant (su pertraukomis) Švietimo ir mokslo ministerijoje, teko aplankyti beveik visas Lietuvos aukštąsias mokyklas. Tačiau Lietuvos edukologijos universitete visada jauti mažiau oficialumo, o daugiau šilumos, supratimo ir pagarbos vienas kitam. Tokia dvasia vyravo ir mano studijų metais. Visada jaučiau, kad esu artimas ir gerbiamas didelės šeimos narys ir, svarbiausia, žmogus. Kodėl? Gal dėl to, kad apskritai vienas svarbiausių pedagogikos uždavinių yra išugdyti geresnį, tobulesnį žmogų. Tačiau ne vien universiteto misija lemia jo dvasią. Čia dirbo ir dirba puikūs pedagogai, mokslininkai, pasižymintys giliu protu, visapusiškais interesais ir mokėjimu sudominti. Tai – išskirtinės, mums, kaip studentams, tuo metu dažnai atrodančios nepasiekiamos asmenybės, kasdieniame darbe atiduodančios visas proto ir dvasios jėgas. Nutolę mes buvome nuo šiandien dažnai vyraujančios masinės kultūros, daiktų kulto ir kitų negatyvių reiškinių. Mes dalyvavome visuomeninėje, kultūrinėje ir kitose veiklose, bet visur suspėdavome, nes visada būdavome įvertinti, pastebėti, pakylėti ir paskatinti naujam skrydžiui.

Taigi visa universiteto aplinka ir jo pedagogai išmokė mus tinkamai pasirinkti gyvenimo kelią ir prasmę pirmiausia savo asmeniniu pavyzdžiu. Lietuvos edukologijos universitete vyravusi dvasia ir įskiepytos vertybės turėjo lemiamą reikšmę mano ir moksliniams, ir profesiniams pasiekimams.

Dainius Numgaudis (buvęs Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris)
Pastaruoju metu sprendžiu sudėtingą uždavinį: ką patarti sūnui, dėliojančiam savo ateities vizijas ir baigiančiam iki skylių suskaityti knygelę „Kur mokytis“. Sūnui vis pasakoju, kad sprendimą mokytis tuometiniame VVPI priėmiau greitai ir beveik neabejodamas. Manau, kad dėl to, jog mokykloje turėjau daug autoritetingų mokytojų, į kuriuos norėjau būti panašus. Patys gerbiamiausi didelės mūsų giminės žmonės buvo mokytojai ar dėstytojai. Net šiurpuliukai per kūną nueidavo tomis akimirkomis, kai atsistodavau prieš mažiukų klasę, pavaduodamas neatvykusį mokytoją. Įtakos turėjo ir tai, kad mano apsisprendimų laikotarpiu prasidėjo pirmoji, po daugelio metų pertraukos, švietimo reforma. Atrodė, kad permainų vėjelis dvelktelėjo sustabarėjusioje kasdienybėje.

Tebemanau, kad Studentų gatvėje praėjo patys įdomiausi ir turiningiausi metai. Mokymosi laikas sutapo su didžiulėmis permainomis mūsų šalyje. Džiaugiuosi, kad galėjau prie jų prisiliesti. Čia klausiausi paskaitų tų žmonių, iš kurių parašytų vadovėlių mokiausi mokykloje. Čia su jais bufete gėriau kavą! Čia supratau, koks talpus yra dėstytojo kreipinys „kolegos“...
Išskirtinis LEU bruožas – rūpinimasis kiekvienu studentu, jo darbo rezultatais ir profesine karjera po universiteto baigimo. Šiuose rūmuose nuoširdžiai džiaugiamasi, kai mokinys pranoksta mokytoją.
Visą mano mokymosi laiką prie universiteto rūmų išbuvo dekoratyvinis pano su žodžiais „Mokytojas  svarbiausias persitvarkymo veiksnys“. Kiek satyrinių interpretacijų patyrė šis šūkis... Darbe su savo kolegomis, analizuodami vykstačius procesus švietime, dažnai svarstome, kokios gi pasitaikančių nesėkmių priežastys? Atsakymas dažniausiai būna vienas: nesiseka, kai užmiršti, kad mokytojas – svarbiausias.


 Valentinas Stundys (LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys)
Lietuvos edukologijos universitetas  mano aukštoji mokykla. Šiandien, kai dažnai reiškiamas nepasitenkinimas pedagoginėmis studijomis ir parengtų pedagogų kvalifikacija, aš džiaugiuosi esąs šio universiteto auklėtinis, nors jį baigiau prieš 28 metus, slogioje sovietmečio epochoje. Man atrodo, kad tuometinio instituto lituanistai buvo bendruomenė, saistoma labai aiškių vertybių. Pirmiausia pasididžiavimo, kad studijuojame lietuvių kalbą ir literatūrą, tylaus ir slapto įsipareigojimo būti patriotais, puoselėjančiais ne tik gimtąją kalbą, bet ir Lietuvos istoriją. Mus vienijo gražios tradicinės fakulteto šventės. Iki šiol atsimenu mūsų kuratorių organizuotas ekskursijas po Lietuvą, į Mažąją Lietuvą,  koks gražus parodymas, ką reiškia būti lituanistu, kam pasiryžti. Žinoma, šiandien visa tai atrodo kiek idealistiška, bet tai mano karta patyrė, tokios nuostatos buvo pamatinės, kaip ir sąmoninga priedermė mokytis, studijuoti, domėtis lituanistika, lankyti parodas, teatrus, literatūrinius vakarus. Neabejoju, kad mums didžiausią įtaką padarė fakulteto profesūra, docentai, įdomūs ir nepakartojami dvasios aristokratai: V. Zaborskaitė, V. Juknaitė, K. Nastopka, I. Veisaitė, D. Judelevičius, A. Pakerys, V. Drotvinas, K. Kuzavinis, L. Kadžytė, A. Zalatorius (beje, jis išlydėjo mūsų kursą, skaitydamas nuostabią paskaitą apie „Priešaušrio vieškelius“) ir kt. Galima atskirai kalbėti apie kiekvieno dėstytojo svarbą mūsų saviugdai. Mes puikiai supratome iš jų elgesio ir paskaitų, kas labai reikšminga, svarbu, o kas tėra ideologinis šlamštas, matėme jų paskaitose ir visokių prievaizdų (tai dar labiau sustiprindavo pasitikėjimą jais). Esu įsitikinęs, kad Lietuvos edukologijos universitetas padėjo susiformuoti sveikai ambicijai būti nuolat kelyje.


 Vidas Mikalauskas (Lietuvos Respublikos Seimo narys)
Visiškai nesigailiu, kad pasirinkau Lietuvos edukologijos universitetą (tada dar Vilniaus pedagoginį institutą). Jį pasirinkau tęsdamas savo šeimos tradicijas. Motina – pedagogė, tris dešimtmečius vadovavusi bendrojo lavinimo mokykloms ir du dešimtmečius dirbusi mokytoja, todėl į pedagogo profesiją buvau orientuotas iš anksto. O Vilniaus pedagoginis institutas prieš tris dešimtmečius buvo pati geriausia pedagogų rengimo kalvė. Tikiuosi, kad jis tokį patį lygį išlaikė iki šių dienų.
Studijavau geografiją ir kūno kultūrą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje dėstytojai ir studentai neturėjo nei tokių techninių galimybių gauti informaciją, nei daug keliauti ir pažinti. Tačiau kompensavo dėstytojų atsidavimas, reiklumas ir gebėjimas perteikti žinias taip, kad jos išliktų ilgam. Beveik 20 metų dirbau pedagoginį darbą, o vėliau teko vadovauti Varėnos rajonui. Institute įgytos pedagoginės ir psichologinės žinios iš tikrųjų praverčia ir dabartiniame darbe.
Tai, kad Lietuvos edukologijos universitetas rimtas ir solidus, byloja ir daugybė jo auklėtinių, sėkmingai dirbančių pedagoginį ir vadybinį darbą. Drauge su žmona Irena, kuri taip pat yra Vilniaus pedagoginio instituto absolventė, džiaugiamės, kad pedagogo keliu pasuko ir Vilniaus pedagoginį universitetą baigė mūsų sūnus Tautvydas.
Bendraudamas su abiturientais, visuomet juos raginu rinktis pedagogo profesiją, nors pastaruoju metu daug kas jaunimą bando prieš šią profesiją nuteikti priešiškai. Tačiau tikiuosi, kad artimiausiu metu Vyriausybė savo sprendimais atkurs pedagogo profesijos prestižą, ir Lietuvos dukologijos universiteto auditorijose mokysis dar gabesnis jaunimas, kuris šią profesiją rinksis iš pašaukimo.

     
Kazimieras Saja,
rašytojas, dramaturgas
Vytautas Bubnys,
 rašytojas, G. Petkevičaitės-Bitės premijos laureatas
 

 

   
Egidijus Balčiūnas ir Alvydas Duonėla,
Pasaulio ir Europos čempionai, irkluotojai
Simona Krupeckaitė,
Pasaulio ir Europos čempionė, dviratininkė

 

Informacija atnaujinta: 2017-02-23 10:38