BIOLOGIJOS IR CHEMIJOS KATEDRA
 

Istorija

2015 m gruodžio 1 d. sujungus Botanikos, Zoologijos ir Chemijos katedras Lietuvos edukologijos universitete įkurta Biologijos ir chemijos katedra, kuriai vadovauja prof. dr. Remigijus Noreika.

 

Botanikos katedros istorija

Botanikos katedra įkurta 1945 m vasario 1 d. Jos pirmuoju vedėju ir įkūrėju buvo įžymus botanikas prof. P. Snarskis (1945-02-01–1945-10-01). Vėliau katedros vedėjais dirbo M. Juškaitienė (1945–1948), J. Rinkūnas (1948–1951), V. Galinis (1958–1959). 29 metus Botanikos katedrai vadovavo prof. A. Janonis. Daug pastangų jis dėjo dėl katedros materialinės bazės gerinimo, programų ir mokymo planų sudarymo, pedagogų komplektavimo. Prof. D. Smaliukas katedrai vadovavo beveik 23 metus. 2002–2011 metais Botanikos katedrai vadovavo prof. R. Noreika. Botanikos katedroje įvairų laiko tarpą dirbo eilė iškiliausių Lietuvos botanikų, tai šviesios atminties profesoriai J. Dagys, P. Bluzmanas, M. Natkevičaitė – Ivanauskienė, A. Janonis, K. Brundza, docentai I. Šarkinienė, V. Galinis, K. Antanavičienė. Nemažas būrys ilgamečių katedros dėstytojų, įnešusių didžiulį indėlį į katedros pedagoginio ir mokslinio darbo fondą, šiuo metu yra pensininkai, tai profesoriai S. Stašauskaitė, E. Šapokienė, J. Galvydis, J. Balevičienė, D. Smaliukas, docentai O. Griniuvienė, V. Vonsavičienė, A. Seibutis, S. Janonienė, I. Šereikienė, G. Navaitienė, Ž. Lazdauskaitė, I. Gutauskienė. Didžioji dauguma jų palaiko ryšius su katedra. Visą laiką Botanikos katedra pasižymėjo aukšta dėstytojų moksline ir pedagogine kvalifikacija. Katedroje iki reorganizacijos dirbo etatiniai dėstytojai turintys mokslinius laipsnius ir vardus, tai prof. habil. dr. P. Kurlavičius, prof. dr. R. Noreika, doc. dr. O. Motiejūnaitė, doc. dr. G. Kmitienė, doc. dr. J. Žemėnas, doc. dr., dr. J. Proscevičius, doc. dr. A. Kučinskienė. Pagal autorinio darbo sutartis, daktarai, R. Pakalnis ir E. Motiejūnienė. Katedroje pedagoginį ir mokslinį darbą dirbo lektorius K. Grinkevičius ir asistentės R. Barkuvienė, J. Lukošaitienė, Z. Kliunkienė, V. Šablinskienė. Per visus pokario metus Botanikos katedros dėstytojai rengė įvairių profilių biologijos mokytojus. Stacionare buvo mokoma biologijos–chemijos, biologijos–žemės ūkio pagrindų, geografijos–biologijos, biologijos–kūno kultūros, biologijos–buities kultūros specialybių. Neakivaizdiniu būdu buvo rengiami tik vienos specialybės – biologijos mokytojai. Atgavus nepriklausomybę, parengti nauji studijų planai, pertvarkytos studijų programos. Nuo 1992 m. katedroje pradėtos dviejų pakopų studijos: pagrindinės – bakalauro laipsniui ir aukštosios studijos – magistro laipsniui įgyti. Botanikos katedra bakalaurus rengia pagal dvi studijų programas biologijos ir ekologijos dieniniame skyriuje ir biologijos neakivaizdiniame skyriuje (studijų trukmė 5 metai). Įvykdžiusiems visą studijų programą suteikiamas bakalauro laipsnis ir bendrojo lavinimo mokyklos biologijos ir gamtos mokytojo kvalifikacija. Magistrai rengiami pagal biologijos magistrų studijų programą. Atgavus nepriklausomybę, Botanikos katedra įsikūrė naujose patalpose. Esminiai pagerėjo auditorinio darbo sąlygos, įrengtos naujos auditorijos, laboratorijos, kabinetai, herbariumas, kuriame kaupiama nuo pat katedros įkūrimo Lietuvos floros augalų rinkiniai. Herbariumą rūpestingai tvarko vyresn. laborantė R. Barkuvienė.  Mokymo bazę ženkliai papildė 1999 metais įkurta oranžerija, kuriai sumaniai vadovauja vyr. botanikė Teresė Jokšienė. Oranžerijoje, kurios plotas apie 200 m², auginama ir eksponuojama per 600 augalų taksonų iš įvairių žemynų. Pagal technines galimybes oranžerija tinka vidutinio šiltumo tropikų augalams auginti. Tai bazė, kurioje biologinio profilio studijų programų studentai atlieka mokslinį tiriamąjį darbą, kaupia medžiagą baigiamiesiems darbams, įgyja žinių bei praktinių įgūdžių. Oranžerija atvira visuomenei, todėl atlieka svarbia švietėjišką funkciją – joje organizuojamos pažintinės ekskursijos tiek moksleiviams, tiek suaugusiems. Kas metai vis gerėja mokymosi ir buitinės sąlygos vaizdingose, išskirtiniu grožiu ir biologine įvairove pasižyminčiose, Trakų rajone Aukštadvario apylinkėse įsikūrusioje ir jau 40 metų veikiančioje Tamošavos mokymo bazėje. Joje Botanikos katedros studentai atlieka augalų fiziologijos, agrobiologijos, genetikos ir kitų botanikos dalykų mokomąsias lauko praktikas. Studentų praktinių įgūdžių įtvirtinimui, bazėje įrengtos kelios laboratorijos (augalų fiziologijos, agrobiologijos), biologiniame sklype įrengta lauko klasė, yra šiltnamis, inspektai, vegetacinis namelis ir kt. Joje įrengtas mokomasis biologinis sklypas, kuriame auginamos gausios dekoratyvinių, prieskoninių, vaistinių augalų bei sodo augalų kolekcijos. Čia studentai paskaitų metu įgytas teorines žinias taiko praktiškai – mokosi skiepyti, vykdyti sėjomainas, tręšti, apskaičiuoti derlių ir t.t. Doc. O. Griniuvienė mokė dekoratyvinių augalų auginimo technologijų, doc. K. Antanavičienė kuravo retųjų vaistingų augalų kolekcijas, prof. E. Šapokienė ir doc. S. Janonienė supažindindavo su natūraliai augančių augalų anatomija bei morfologija. Prof. S. Stašauskaitė, doc. G. Navaitienė bei doc. V. Vonsavičienė vadovavo augalų fiziologijos laboratoriniams ir lauko tiriamiesiems darbams. Augalų sistematikos paslaptis aiškino doc. A. Seibutis, doc. I. Šereikienė, doc V. Galinis; jų tradicijas tęsė prof. D. Smaliukas, doc. O. Motiejūnaitė, vyresn. laborant. R. Barkuvienė. Botanikos katedros dėstytojai dėsto šiuos svarbiausius kursus: augalų anatomiją ir morfologiją, mikologiją, algologiją, stuomeninių augalų sistematiką, mikrobiologiją, augalų fiziologiją, biofiziką, molekulinę biologiją, biologijos didaktiką, genetiką, ekologiją, biocenologiją. Iš alternatyviai pasirenkamų dalykų dėstomi dekoratyviniai augalai, kambariniai augalai, botaninės ekskursijos, botaniniai rinkiniai, biometrija, dirvotyra, gamtos apsauga, Lietuvos flora, subalansuota plėtra, papildomas ugdymas, mokyklinė biologija. Iš laisvai pasirenkamų dalykų dėstoma ekonominė botanika, vaistiniai augalai, augalai interjere, dendrologija ir kt. dalykai. Botanikos katedra turi gilias mokslinio darbo tradicijas. Katedroje yra nusistovėję dvi mokslinio–tiriamojo darbo kryptys – biologijos didaktikos ir botanikos mokslo aktualių klausimų tyrimai. Senas tradicijas turi biologijos didaktikos aukštojoje ir vidurinėje mokykloje tyrimo kryptis, kurios patriarchas ir puoselėtojas buvo prof. A. Janonis. Jam vadovaujant, šioje srityje sėkmingai dirbo ir daug nuveikė prof. E. Šapokienė, docentai V. Galinis, S. Janonienė, I. Šereikienė, O. Griniuvienė, K. Antanavičienė. Vėliau šios krypties tyrimams vadovavo prof. R. Noreika. Aktyviai šioje srityje dirbo lektorius K. Grinkevičius ir kiti katedros dėstytojai. Iš botaninių tyrimų krypties per visą katedros mokslinės veiklos istoriją buvo atlikta eilė mokslinių darbų, tai Lietuvos floros augalų rūšių floristiniai, fitocenologiniai ir jų išteklių tyrimai gamtinėse biocenozėse (prof. D. Smaliukas, prof. J. Balevičienė, prof. E. Šapokienė, doc. V. Galinis, doc. Ž. Lazdauskaitė), paveldimoji informacija ir jos realizavimo fiziologiniai- biocheminiai pagrindai augalų augimo ir morfogenezės procesuose (prof. S. Stašauskaitė, doc. Vonsavičienė, doc. J. Žemėnas, doc. G. Navaitienė). Žmogaus ir gamtinės aplinkos sąveika holocene (doc. A. Seibutis) ir kt. Gauti tyrimo rezultatai publikuoti per 540 mokslinių straipsnių. Pastaruoju metu katedroje  vykdomos dvi temos: „Salix L. genetinės įvairovės tyrimas, vertingų genotipų atranka ir įvertinimas trumpos apyvartos želdiniams kurti“ (vadovai prof. R. Noreika ir prof. D. Smaliukas) ir „Botaninės įvairovės, genetinių išteklių ir mikromicetų tyrimai“. Šioje temoje vykdyti ir vykdomi tokie projektai: „Tolimoji tarprūšinė augalų hibridizacija“ (vadovas doc. dr. J. Proscevičius), „Mikromicetų funkcionavimo ant natūralių ir dirbtinių substratų savitumų tyrimai“ (vadovė doc. dr. O. Motiejūnaitė), „Žolinių ir sumedėjusių augalų vegetatyvinių organų anatominės sandaros tyrimai“ ( vadovė doc. dr. G. Kmitienė). Botanikos katedros dėstytojai yra kapitalinių botaninių leidinių bendraautoriai, tokių kaip „Lietuvos TSR flora“ (1953-1980) (prof. K. Brundza, doc. V. Galinis, prof. J. Balevičienė, doc. Ž. Lazdauskaitė, prof. D. Smaliukas), „Pabaltijo respublikų flora“ (1993, 1996) (prof. J. Balevičienė, prof. D. Smaliukas, doc. Ž. Lazdauskaitė), „Lietuvos augalija“ (1998) (prof. J. Balevičienė), „Lietuvos dendroflora“ (2003) (prof. D. Smaliukas, prof. J. Balevičienė) bei kitų monografijų ir leidinių autoriai ir bendraautoriai – prof. D. Smaliukas „Lietuvos gluosniai“ 1996, „Biologo vadovas“ 1987, „Lietuvos naudingieji augalai“ (1992), J. Balevičienė „Lietuvos raudonoji knyga“ (1992) ir kt. Viena iš labai svarbių pedagoginio darbo sričių – vadovėlių bei mokymo ir metodinių leidinių studentams ir biologijos mokytojams parengimas ir publikavimas. Iš vadovėlių, parengtų botanikos katedros dėstytojų, paminėtini, doc. V. Galinio „Žemesniųjų augalų sistematika“ (1979), „Aukštesniųjų augalų sistematika“ (1984), kurie buvo įvertinti Lietuvos nacionaline premija. Prof. S. Stašauskaitės, doc. V. Vonsavičienės ir kt. „Augalų fiziologija“ (1991), prof. S. Stašauskaitė „Augalų fiziologijos laboratoriniai ir lauko bandymai“ (1999). Kai kurie katedros dėstytojai prof. J. Balevičienė, prof. P. Kurlavičius, prof. D. Smaliukas, prof. R. Noreika, doc. O. Motiejūnaitė ir doc. J. Žemėnas kviečiami ir dalyvauja kitų institucijų doktarantūrų komitetų darbe bei oponuoja disertacijas. Prof. J. Balevičienė ir prof. D. Smaliukas yra mokslinio leidinio „Botanica Lituanica“ redakcinės kolegijos nariai. Nuo 1995 metų Botanikos katedra organizuoja ir vykdo tęstinę respublikinę konferenciją „Lietuvos biologinė įvairovė (būklė, struktūra, apsauga)“. 2003 m. įvyko V–ji konferencija, skirta įžymaus profesoriaus K. Brundzos 100–sioms gimimo metinėms. Publikuotos visų konferencijų pranešimų santraukos. Įvairiapusius mokslinius tyrimus, vadovaujant dėstytojams, atlieka ir studentai. Studentų parengti pranešimai buvo skaitomi ne tik kasmetinėse bakalaurų ir magistrų mokslinėse konferencijose, bet ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Vaisingai Botanikos katedra bendradarbiauja su Lietuvos Botanikos institutu. Daugelis instituto mokslininkų buvo kviečiami skaityti paskaitas studentams – būsimiems bakalaurams ir magistrams. Tai akademikai A. Merkys ir M. Strukčinskas, habil. dr. V. Urbonas, habil. dr. M. Navalinskienė, habil. dr. J. Staniulis ir kt. Dalis instituto mokslininkų vadovauja studentų bakalaurų ir magistrų darbams. Tamprūs ryšiai užsimezgę su kolegomis iš Vroclavo universiteto, St. Peterburgo mokslininkais, Saporo Žemės ūkio universitetu Japonijoje ir t.t. Viena iš tradicinių Botanikos katedros dėstytojų veiklos sričių – tai įvairiapusis bendravimas su Lietuvos biologijos mokytojais. Katedros dėstytojai rengia bendras konferencijas, skaito paskaitas mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose, dirba biologijos mokytojų kvalifikacijos komisijose, jaunųjų biologų olimpiadose ir kt. Pas geriausius Lietuvos biologijos mokytojus katedros studentai atlieka pedagogines praktikas, stažuojasi magistrantai. Botanikos katedra didžiuojasi savo auklėtiniais mokytojais – ekspertais, mokytojais – metodininkais, vyresniaisiais mokytojais ir visais tais, kurie sėkmingai dirba pedagoginį darbą; didžiuojamės savo auklėtiniais žymiais botanikais, mokslinio ir pedagoginio darbo organizatoriais, visuomenės veikėjais. Džiugu, kad mūsų parengti pedagogai kūrybingai ir išradingai dirba įvairiose Lietuvos mokymo įstaigose. Dauguma baigusių biologijos ir gamtos studijas dirba mokyklose, nuolat siekdami aukštesnės kvalifikacijos. Augalų pasaulio įvairovę aktyviai tiria ir populiarina mokytojas-ekspertas S. Obelevičius (knygų apie augalus „Nuostabus augalų pasaulis” ir kt. autorius, botanikos daržo Traupyje prie mokyklos įkūrėjas, Anykščių vicemeras). Vaikams su negalia gamtos pasaulį padeda pažinti G. Nenartavičius. Mokytojai ekspertai Laima ir Stasys Moliai parengė originalius biologijos vadovėlius 9 ir 10 klasėms. Švietimo ir mokslo ministerijoje ugdymo klausimus sprendžia A. Šuminienė, A. Birietienė, R. Čiužas ir kt. Kauno Švietimo skyriui vadovauja J. Bagdonas. Jaunųjų gamtos tyrinėtojų  „kalve” galima pavadinti jaunųjų gamtininkų centrus. Dauguma dirbančiųjų Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre yra biologijos mokslus studijavę mūsų universitete: S. Versockienė (centro direktorė), E. Kilikevičienė, S. Mameniškienė, V. Petniūnienė, I. Pečiulienė, I. Rimkutė, A.Kulbis ir kiti. Produktyviai su jaunaisiais gamtos tyrinėtojais dirba ir tuo pačiu vykdo mokslinius tyrimus dr. A. Balsevičius. Šiuo metu visame pasaulyje aktualūs yra aplinkos apsaugos klausimai, kuriems pedagogų rengimo programoje skiriamas didelis dėmesys. Dalis absolventų pasirenka darbą aplinkos apsaugos srityje (gamtos apsaugos inspektoriai, rezervatų, regioninių, nacionalinių parkų darbuotojai ir pan.). Svarbų bei nelengvą, Regioninių parkų vadovo darbą dirba I. Zimblienė, V. Laurukėnienė, aplinkos apsaugos problemas sprendžia ir šį kursą dėsto studentams doc.dr. D.Lygis (VGTU). Labiausiai į gamtos studijas įsigilinę absolventai pasirenka mokslininko kelią. Dr. G. Stukėnienė ir R. Juodkaitė VU Botanikos sode tiria gėlių augimo ir auginimo klausimus, K.Obelevičius – tiria vaistinių augalų savybes (KVDU, botanikos sodas). Augalų selekcijos srityje dirba E. Dambrauskas (mokslo darbuotojas, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas). Žemės ūkio politikos Lietuvoje klausimus sprendžia A.Basiulis, šiuo metu dirbantis LR vyriausybėje (kaimo plėtros skyriaus vedėjas). Ypatingai džiugina tai, kad dauguma biologiją studijavusių LEU absolventų mokslinį darbą dirba Botanikos institute ir yra apgynę daktaro disertacijas. Šiuo metu Botanikos institute dirba 32 mūsų absolventai. Instituto direktorius, Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovas V. Rašomavičius taip pat biologiją studijavo LEU (tada – VVPI). Habilituoto daktaro disertacijas apsigynusios mokslininkės N. Anisimovienė (Augalų fiziologijos laboratorijos vadovė), M. Navalinskienė, Z.Bandzaitienė yra ir puikios jaunųjų mokslininkų ugdymo specialistės. Habil. dr. V Urbonas yra išsamiai išstudijavęs grybų pasaulį ir rezultatus apibendrinęs daugelyje straipsnių bei monografijų; jo knygos „Lietuvos grybai” žinomos kiekvienam grybautojui. Doc. dr. E. Kutorga tiria ausūniečių eilės grybus ir savo patirtį perduoda studentams (VU). V. Urbono ir E. Kutorgos (su bendraautoriais) darbai 2001 metais įvertinti Lietuvos mokslo premija. Dr. Z. Gudžinskas yra mokslinio žurnalo „Botanica Lithuanica” atsakingasis redaktorius (augalų sistematika, botanikos nomenklatūra, fitogeografija, augalų ekologija). Daugumai BI laboratorijų vadovauja mokslininkai, biologiją studijavę VPU: dr. A. Matelis – Fitopatogeninių mikroorganizmų laboratorijai, direktoriaus pavaduotojas mokslui, dr. J. Motiejūnaitė – mikologijos laboratorijai, dr. A. Paškevičius – Biodestruktorių tyrimo laboratorijai, dr. R. Vyšniauskienė – Ląstelių inžinerijos laboratorijai. Darbų verpetuose „paskendę“ pedagogai, aplinkos apsaugos darbuotojai, mokslininkai visada randa laiko savo Alma Mater. Jie skaito paskaitas, vadovauja studentų moksliniams darbams, aktyviai dalyvauja konferencijose ir seminaruose, bendradarbiauja su dėstytojais ir visokeriopai remia LEU veiklą.

Zoologijos katedros istorija

Katedra buvo įsteigta 1945 m. Vilniaus pedagoginiame institute, kuriam 1992 m. buvo suteiktas Vilniaus pedagoginio universiteto statusas, o šiuo metu vadinamas Lietuvos edukologijos universitetu. Ką tik įsteigtoje Zoologijos katedroje labai trūko dėstytojų, turinčių mokslo laipsnius ir vardus. Jai vadovavo mokslo laipsnių neturintys biologijos mokytojai. Pirmieji Zoologijos katedros vadovai buvo Jonas Alekna (1945–1948), Honorata Jasaitytė (1948–1954). Organizuodami katedros veiklą, jie rėmėsi biologijos mokytojo patirtimi. Mokslinio tiriamojo darbo veikla katedroje prasidėjo praėjus dešimčiai metų po jos įkūrimo. Pirmiesiems vedėjams teko sunki organizacinio darbo našta. Jiems reikia pareikšti pagarbą už didelį patriotizmą rengiant nacionalinius biologijos mokytojus ir būsimuosius mokslininkus. Po to katedros vedėjais dirbo doc. dr. S. Gecevičiūtė (1954–1961), G. Kupricas (1961–1964), doc. dr. P. Rakauskas (1964–1973), doc. dr. V. Kiguolienė (1973–1984), prof. habil. dr. V. Sirvydis (1984–1992), doc. dr. V. Logminas (1992–2001). V. Logminui teko sunkiausia našta: reikėjo naujai pertvarkyti studijų programas, organizuoti magistrų studijas bei parengti naują gamtos studijų programą. Nuo 2001 m. iki reorganizacijos (2011 m. gruodžio 31 d.) Zoologijos katedrai vadovavo doc. dr. V. Semaška.

Mokslinio tiriamojo darbo pradžia Zoologijos katedroje reikėtų laikyti pirmąją mokslinę temą, kurią užsiplanavo ir pradėjo vykdyti H. Jasaitytė. Ši tema vadinosi „Vilnelės ichtiofauna ir jos parazitai“. Apie tai pažymėta rekomendacijoje, kurią rašė katedros vedėjai Pedagoginio universiteto rektorius 1948 m. lapkričio 18 d. Ataskaitų ar publikuotų šia tema darbų nėra, tad, matyt, ši tema dėl neaiškių priežasčių nebuvo baigta. Mokslinio tiriamojo darbo bare tenkintasi studentų kursiniais darbais, nes diplominių darbų tuo metu studentų mokymo planuose nebuvo. Iš žymesnių to meto zoologinių darbų paminėtini L. Sužiedelio darbas, skirtas Lietuvos vabalams, S. Molio – blakėms. S. Molis ir baigęs universitetą tęsė blakių tyrimus ir gautus rezultatus apibendrino biologijos mokslo kandidato disertacijoje. Pirmieji mokslinio tiriamojo darbo daigai Zoologijos katedroje pasirodė 1954 m., kai katedrai ėmė vadovauti Sabina Gecevičiūtė (vadovavo iki 1961 m.). Dėl idėjinio nepatikimumo iš vedėjos pareigų buvo atleista, bet katedroje docente išdirbo iki 1985 m., iki išėjimo į pensiją. Nepaisant ribotų galimybių dėstytojams dirbti mokslinį darbą, dėstytojų kaitos, lėšų stokos, didelių darbo krūvių, katedroje susiformavo keletas zoologinio tiriamojo darbo krypčių.

Parazitologijos kryptis. Šios krypties pradininkė buvo biologijos m. daktarė docentė Sabina Gecevičiūtė. Ji 1954 m. Lietuvos MA Biologijos institute apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją „Kuršių marių žuvų parazitų fauna“, ištyrė ir apibūdino 131 žuvų parazitų rūšį: Protozoa – 39, Trematoidea – 24, Monogenoidea – 23, Cestoidea – 16, Nematoda – 12, Acanthocephala – 5, Hirudinea – 2, Mollusca – 1, Copepoda – 8 ir Fungi 3 rūšis. S. Gecevičiūtė aprašė parazitologijos mokslui nežinomas Myxobolus dispar varietetas minor ir Chloromyxum cristatum žuvų parazitų rūšis. Iš žuvų parazitų išskyrė epidemiologiškai pavojingas Diphyllobotrium latum ir Opistorchis felineus. Nustatė optimaliausius menkių kepenų užsikrėtimo parazitais terminus. Ištyrė parazitų plitimo sezoniškumo tarpsnius ir žuvų užsikrėtimo parazitais priklausomybę nuo amžiaus. Ji pirmoji pateikė Kuršių marių parazitų zoogeografinę charakteristiką. Jos tyrimų sritis apėmė ne vien žuvų, varliagyvių bet ir kai kurių bestuburių parazitus. Tyrimų rezultatai publikuoti daugelyje leidinių. Dirbdama katedroje, ji oponavo disertacijas, vadovavo diplominiams darbams parazitologine tematika. Išėjus docentei į pensiją, parazitologinė kryptis katedroje nebebuvo tęsiama.

Akarologinė kryptis. Akaridinių (Acaridae) erkių tyrimus 1960–1995 m. vykdė katedros vyresnysis dėstytojas Jonas Beinorius. Jis ištyrė Acaridae šeimos Tyrolichus, Tyrophagus, Acarus, Rhyzoglyphus, Neuroglyphus genčių rūšių sudėtį ir Glycyphagidae šeimos Glycyphagus, Carpoglyphus ir Gohieria genčių rūšis. Minėtų šeimų ir genčių rūšys plačiai paplitusios Lietuvoje lauko ir sinantropiniuose biotopuose. Buvo išskirta sinantropiniuose biotopuose plačiai paplitusių augalinių ir gyvulinių žaliavų gadintojų rūšių grupė. Nustatytos vyraujančios žalingos rūšys – Acarus siro, Tyroglyphus ovatus, Tyroglyphus casei, Tyroglyphus putrescentiae, ištirta šių bei kitų rūšių veisimosi ekologija. J. Beinorius pasiūlė produkcijos erkėtumo nustatymo metodiką ir kriterijus, kurie nesutapo su SSSR priimtais erkėtumo standartais, todėl parengta disertacija „Akaridinių (Acaridae ir Glycyphagidae) šeimų erkių rūšių sudėtis ir paplitimas Lietuvoje“ liko neginta. 

Entomologinė kryptis. Entomologinių tyrimų pradininkas buvo pirmasis Zoologijos katedros vedėjas J. Alekna. Jis iš įvairių Lietuvos vietų surinko žirgelių (Odonata) kolekciją, kurioje buvo 55 rūšys. Šią kolekciją įsigijo Vilniaus universiteto Zoologijos muziejus. Entomologė A. Stanionytė revizavo šią kolekciją ir 1994 m. pateikė šios revizijos rezultatus. Entomologinius tyrimus tęsė Zoologijos katedros vedėjas (1963–1973) biologijos daktaras docentas Povilas Rakauskas. Jo tyrimų kryptis buvo žirnių kenkėjai. Gautus tyrimo rezultatus apibendrino 1962 m. apgintoje disertacijoje „Vabzdžiai žirnių kenkėjai ir kovos su jais priemonės Lietuvos TSR“. Žirnių kenkėjų kompleksui priskyrė 61 vabzdžių rūšį. Šiame komplekse išskyrė specifinių žirnių kenkėjų 14 rūšių grupę. Žirnių kenkėjų komplekse dominuojančių rūšių grupei priskyrė Laspeyresia nigricana Steph., L. dorsana F., Sitonia lineatus L., S. Crinitus Hbst., Acyrthosiphon pisi Kalt., Tychius quinguepunctatus L., Cantaria pisi Winn., Kakothrips robustus Uz., Melanogromyza leguminosorum Rd., Phytometra gamma L. ir kitas. Jis ištyrė natūralius žirnių kenkėjų priešus, iš jų grobuonis – 28 rūšis ir 48 parazitinių vabzdžių rūšis, tiesiogiai naikinančias žirnių kenkėjus. Mokslininko pasiūlyti kovos su žirnių kenkėjais būdai, ypač agrotechninės priemonės dar ir dabar neprarado savo reikšmės.

Šeštojo katedros veiklos dešimtmečio pradžioje entomologų gretas papildė habilituotas biologijos mokslų daktaras profesorius Algirdas Skirkevičius, tiriantis vabzdžių komunikacinius ryšius, vienas iš žymiausių šios srities specialistų, ir biologijos mokslų daktaras docentas Povilas Ivinskis, tiriantis Lietuvos drugių biologiją, ekologiją, paplitimo dėsningumus.

Entomologiniai tyrimai katedroje ypač suaktyvėjo ir įgijo tarptautinį pobūdį į juos įsitraukus Jonui Rimantui Stoniui. 1985 m. jis – biologijos mokslų daktaras, 1989 m. – docentas, 1992 – habilituotas daktaras, 1992 m. – profesorius. Jo mokslinių interesų sritis – pasaulio biologinė įvairovė, o entomologinių tyrimų sritis – primityvūs endobiontiniai vabzdžiai, priklausantys Lepidoptera būriui. J. R. Stonis abi mokslų daktaro bei habilituoto daktaro disertacijas rengė ir apgynė Rusijos MA Zoologijos institute, kuris nuo seno garsėjo giliomis fundamentaliosios zoologijos tradicijomis. J. R. Stonis vadovavo daugeliui mokslo projektų, dalyvavo 40 entomologinių ekspedicijų Centrinėje Amerikoje (Belize, Meksikoje, Gvatemaloje, Kosta Rikoje ir kt.), Andų kalnuose ir Amazonės baseine (Kolumbijoje, Ekvadore ir kt.), Ukrainoje, Kaukaze (Gruzijoje, Abchazijoje, Azerbaidžane), Centrinėje Azijoje (Turkmėnistane, Tadžikistane, Kazachstane, Uzbekistane), Tolimuosiuose Rytuose (Rusija), Indijoje, Nepale ir kitur. Atrado ir aprašė apie 360 naujų mokslui rūšių, paskelbė apie 220 publikacijų, iš jų 5 knygos ir 6 mokslo monografijos (viena paskelbta Nyderlanduose, dvi – D. Britanijoje, viena – JAV, dvi – Lietuvoje). Studijos Rusijos MA, o vėliau ilgalaikiai mokslo darbai Kopenhagos universitete, Londono gamtos muziejuje (nuo 1997 beveik kasmet), JAV Smitsono centre, o taip pat kituose pasaulio mokslo centruose, ne tik subrandino J. R. Stonį kaip mokslininką, bet ir paskatino suburti mokslo mokyklą mūsų universitete. Nuo 1993 m. profesorius vadovavo jo iniciatyva įkurtai Minologinių tyrimų laboratorijai, kuri 1996 m. buvo pervadinta į Biosistematikos laboratoriją, vėliau – Biosistematikos tyrimų grupę. 1995 m. J. R. Stonis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kryžio ordinu už nuopelnus švietimui ir mokslui, o 2004 m. prof. J. R. Stoniui už tyrimus biologinės įvairovės srityse paskirta Lietuvos mokslo premija.

Patys žymiausi, garsūs mokslo pasaulyje, tačiau ne vieninteliai Biosistematikos tyrimų grupės darbuotojai, buvę J. R. Stonio mokiniai – profesorius dr. Virginijus Sruoga (nuo 2012 m. fakulteto dekanas), ilgametis Biologijos katedros vedėjas profesorius dr. Remigijus Noreika (abu šie mokslininkai habilitacinę procedūrą atliko Vilniaus universitete 2008 m.) ir doc. dr. Arūnas Diškus. Profesoriaus R. Noreikos tyrimų sritis –  grakščiųjų keršasparnių (Lepidoptera, Gracillariidae) morfologija, ekologija ir sistematika. Jis surinko didelę mokslinę Gracillariidae kolekcinę medžiagą iš Vidurinės Azijos, Krymo, Kaukazo. Aprašė daug naujų mokslui rūšių, parengė Rytų Azijos Gracillariidae faunos apibūdinimo vadovą ir kitų reikšmingų darbų. Be to, profesorius daug dirbo ir kitose mokslo srityse. Profesoriaus Virginijaus Sruogos mokslinio darbo sritis – pasaulio Elachistidae (Insecta: Lepidoptera) morfologija, taksonomija, biologija ir filogenija. V. Sruoga revizavo įvairių regionų faunas (Centrinės, Pietryčių ir Rytų Azijos, atogrąžų Afrikos, kai kurių Pietų Amerikos kraštų, Europos, ypač Lietuvos), tyrimų metu aprašė virš 70 naujų mokslui rūšių, išleido monografiją ir paskelbė virš 50 kitų mokslo publikacijų. Profesorius dalyvavo 13 ilgalaikių tolimųjų entomologinių ekspedicijų Ukrainoje, Kaukaze, Centrinėje Azijoje (Turkmėnistane, Tadžikistane, Kazachstane, Uzbekistane), Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Indijoje, Nepale, Tailande, Ekvadore. Docentas Arūnas Diškus tyrė Lietuvos ir egzotinių kraštų (Centrinės Azijos, o daugiausiai Centrinės ir Pietų Amerikos) mažuosius gaubtagalvius (Lepidoptera, Nepticulidae) ir jo labiausiai mėgstamus mažuosius šeriuotaūsius (Tischeriidae), aprašė apie 90 naujų mokslui rūšių ir vieną gentį, paskelbė 2 mokslo monografijas ir apie 60 kitų publikacijų. A. Diškus dalyvavo 14 ilgalaikių ekspedicijų Gvatemaloje, Belize, Hondūre (Centrinė Amerika), Peru, Ekvadore (Pietų Amerika), Indijoje, Centrinėje Azijoje (Turkmėnistane, Tadžikistane), Kaukaze (Abchazijoje), Ukrainoje, Italijoje ir kt. Kita docento interesų sritis – egzotiniai vabzdžiai (A. Diškus paskelbė dvi knygas).

Pastaruoju metu Biosistematikos tyrimų grupėje itin sėkmingai darbavosi doktorantė Asta Navickaitė (tyrė Europos mažųjų gaubtagalvių nemoralinę fauną), doktorantė Agnė Rocienė (tyrė Rytų Azijos ir kt. kraštų mažųjų gaubtagalvių fauną), doktorantas Andrius Remeikis (tyrė Neotropinio regiono Nepticuloidea fauną ir trofinius ryšius, kartu su bendraautoriais paskelbė pirmąją Lietuvoje knygą apie blakes). Visi doktorantai dalyvavo ilgalaikėse mokslinėse ekspedicijos užsienyje ir Lietuvoje, atrado ir aprašė daug naujų mokslui rūšių bei publikavo daug reikšmingų mokslo darbų.

Entomologinius tyrimus aktyviai vykdė docentas dr. Dalius Dapkus (fakulteto prodekanas, ilgametis Lietuvos entomologų draugijos prezidentas). Nors D. Dapkus daugiausiai tyrė Lietuvos pelėdgalvius ir jų prieraišumą pelkių buveinėms, tačiau jo tyrimai neapsiribojo vien drugių, bet ir daugelio kitų vabzdžių faunistiniais ir ekologiniais tyrimais (ypač žirgelių, blakių ir daugelio kt.). D. Dapkus organizavo daugelį lauko tyrimų įvairiuose Lietuvos rajonuose (ypač daug Čepkelių gamtos rezervate), paskelbė daug mokslo darbų, kuriuose padarė proveržį įvairių taksonominių grupių faunos ir ekologijos tyrimuose.

 Ornitologinė sritis Ornitologų tyrimų pradininkas katedroje buvo Antanas Vaitkevičius. Katedroje jis dirbo 1957–1960 ir 1963–1968 m. Baigęs ilgalaikius ornitologinius tyrimus, 1958 m. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto taryboje apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją „Paukščių migracija Kuršių marių rajone”. Joje pateikė duomenis apie paukščių migracijos virš Kuršių marių ypatumus. Nustatė migruojančių paukščių srautus ir kryptis ir juos formuojančius veiksnius. Apskaičiavo, kad rudeninių migracijų metu per Ventės Ragą praskrenda 98 proc. sausumos paukščių, o pelkių ir vandens paukščių iki 2 proc. Nustatė, kad Kuršių marių specifinė padėtis, meteorologinės sąlygos, vėjų kryptis ir stiprumas, krituliai yra pagrindiniai veiksniai, skatinantys paukščių migraciją pro marias. Išskyrė tris migracijos periodus – tarpinį, rudeninį ir pavasarinį. 1966 m. parašytas habilitacinis darbas apie Vakarų Palearktikos paukščių migracijas liko neapgintas. 1968 m. liepos 2 d. A. Vaitkevičius mirė. Ornitologinius tyrimus katedroje nuo 1969 m. vykdė biologijos mokslų daktaras (1962), nuo 1972 m. docentas, nuo 1992 m. katedros vedėjas Vytautas Logminas. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto taryboje apgintoje disertacijoje „Svarbesnių vištinių paukščių paplitimas, ekologija ir pagausinimo perspektyvos Lietuvoje” pateikė kurapkos, kurtinio, tetervino morfometrinius duomenis, veisimosi biologijos ypatumus, gausumo dinamiką. Ištyrė vištinių paukščių gausumo mažėjimo priežastis. Sukūrė vištinių jų rūšių apsaugos ir gausinimo būdų sistemą. Šeštojo katedros veiklos dešimtmečio pradžioje katedroje pradėjo dirbti profesorius habilituotas biologijos m. daktaras Petras Kurlavičius, tiriantis paukščių ekologiją, biotopinį pasiskirstymą bei atstovaujantis Lietuvai įvairiuose tarptautiniuose projektuose.

Hidrobiologinė kryptis Hidrobiologinius tyrimus 1961–1995 m. vykdė biologijos mokslų daktarė, nuo 1965 metų docentė Ona Pečiulienė–Orlovaitė. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto taryboje 1959 m. apgintoje disertacijoje „Trakų ežerų zooplanktonus ir jo dinamika” pateikė duomenis apie šių ežerų zooplanktono rūšinę sudėtį, jo biomasę, vertikalų ir horizontalų pasiskirstymą, sezoninę dinamiką. Išaiškino zobentoso reikšmę Trakų ežerų žuvų mitybai. Svarbius tyrimus atliko ir Kauno hidroelektrinės tvenkinyje (Kauno mariose). Ypač reikšmingi O. Pečiulienės darbai apie šio tvenkinio zooplanktono sezoninę dinamiką ir rūšių sudėtį periodiškai svyruojant vandens lygiui tvenkinyje. Jūrinės hidrobiologijos tyrimus Baltijos jūroje vykdė Zoologijos katedroje nuo 1960 m. dirbęs Julius Lukšėnas, biologijos daktaras nuo 1969 m., docentas nuo 1970 m. Maskvos okeanologijos institute 1969 m. apgintoje disertacijoje „Pietinės Baltijos jūros dalies bentosas“ pateikė duomenų apie tirtos jūros dalies 75800 km akvatorijos ploto įvairiuose gyliuose hidrologinę, hidrocheminę charakteristiką, bentoso rūšių sudėtį ir sudėties priklausomybę nuo gylio. Seklesnėse akvatorijos vietose didžiausią bentoso dalį sudarė dvigeldžiai moliuskai – 71,2 proc., vėžiagyviai 22,5 proc., kirmėlės 6,3 proc. Gilesniuose sluoksniuose moliuskai sudarė tik 38,5 proc., vėžiagyviai 48,9 proc., kirmėlės 12,6 proc. bendros biomasės. Remdamasis gautais duomenimis apie bentoso rūšis, pietinėje Baltijos jūros dalyje išskyrė 9 dugninių bestuburių biocenozes. Nustatė, kad sekliose akvatorijos dalyse vyrauja moliuskai Mya arenaria, Macoma baltica irMytilus edulis, giliuose sluoksniuose – Astarte borealis, Macoma calcarea, Pontoporeia affinis, P. Femorata, Scoloplos armiger, Diastylis rathkei. Žuvų mitybinei bazei pagerinti pasiūlė pagausinti moliuskų ir vėžiagyvių biocenozes, plėtoti Kaspijos vėžiagyvių aklimatizacijos darbus. 

Saugomų teritorijų kryptis. Katedroje pradėjus dirbti dr. Petrui Bluzmai ir docentui biologijos m. daktarui Kazimierui Baranauskui susiformavo teriologinių tyrimų kryptis. Joje dirbę pedagogai mokslininkai yra pripažinti savo sričių specialistai, daugelio fundamentalių leidinių apie žinduolius autoriai arba bendraautoriai.

 Chemijos katedra įkurta vasario 2 dieną, 1945 metais. Vienu iš steigėjų yra laikomas gerai žinomas Lietuvos chemikas pedagogas Kazimieras Daukšas. Vėliau katedrai vadovavo K. Januškevičius (1945-1967). Taip pat katedros vadovais buvo doc. dr. A. Mickienė (1967-1978), doc. prof. dr. V. Tutkuvienė (1978-1987), prof. P Buckus (1987-1990), doc. dr. J. R. Stundžia (1990-1995), doc. dr. B. Šalkus (1995-2005 ), doc. prof. dr. V. Gefenas (2005-2010 ), doc. dr. I. Vitienienė (2010-2013). 

Už informacijos turinį atsakingas (-a) Remigijus Noreika. Informacija atnaujinta: 2015-12-14 11:57